Kadaise, besimokydamas dabartinėje „Žiburio“ gimnazijoje negalėjau net pagalvoti, kad kada nors čia kaukšės policininkų batai, o chemijos kabineto langai bus grotuoti. Taigi – neseniai pažymėję atkurtos nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį mąstome ir svarstome jaunystės klegesį, žingeidumą, fantastiškiausias svajones ir viltis performuoti į daboklę.
Tokias emocijas sužadino apsilankymas savo mokykloje, kurioje pertraukos metu sutikau tokias pat žvitrias, besidominčias jaunimo akis, atviras šypsenas, mokytojų santūrumą ir susikaupimą.
Iki šiol stengiausi laikytis principo, kad vien kritika ar dejavimas dėl bendruomenės raidos neigiamų tendencijų, nesiūlant idėjų ir sprendimų yra nepakankamos bendravimo kultūros požymis. Suprasdamas, kokioje sudėtingoje situacijoje šiandien atsidūrusi mūsų Savivaldybės Taryba ir visa rajono švietimo bendruomenė, spręsdama mokyklų tinklo pertvarkymo rebusą, neišsiplėsdamas į šio proceso priežastis, kurioms galėtų būti skirta ne viena konferencija, pabandysiu kiek iš šalies žvilgterėti į tai.
Gamtos moksluose, chemijoje žinomi oksidacijos ir redukcijos procesai, reakcijos, kurias galima dalinai pritaikyti ir socialiniam reiškiniui: rajono gyventojų skaičiaus mažėjimui, senėjimui, vedančiam į pačios bendruomenės redukavimąsi – sunykimą.
Kiek pamenu iš mokyklinio suolo, oksidacijos ir redukcijos cheminiai procesai lėtėja vykstant jonizacijai. Visuomenėje, gi, jonizacija – tai teigiamos demografinės tendencijos. Reiškia rajonui vadovaujantieji turi analizuoti, prognozuoti ir modeliuoti tokius procesus, ieškoti sprendimų, kaip paskatinti ar sudaryti sąlygas, kad, chemijos terminais kalbant, jonizacijos procesai vystytųsi. Todėl šiandieninėje realybėje, pertvarkant rajono švietimo įstaigų tinklą būtina ne tik atsakingai priimti sprendimus, bet ir susieti tai su teigiamomis ateities tendencijomis, t.y., nesugriauti to, ką gal būt netolimoje ateityje bus labai sunku ar net neįmanoma atkurti.
Gerai mokiniui – gerai mokyklai – gerai Mokytojui. Štai principas, kurio sekos, manyčiau, nederėtų kaitalioti vietomis. Jis reikalingas, kad atsirastų pakankamas jonizacijos energijos kiekis ir būtų pristabdytos oksidacijos-redukcijos reakcijos.
Teatleidžia chemijos mokytojai už šiuos mano palyginimus bei kiek primirštas fundamentalaus mokslo žinias, bet ,ko gero, šioje situacijoje naudingesnės alchemijos - ankstyvosios gamtos filosofijos žinios, kaip vienas medžiagas verčiant kitomis gauti vertingas ar naudojant filosofijos akmenį sukurti panacėją.
Taigi, švietimo sistema ne tik tai, kas apibūdinama mokinių skaičiumi, atstumu tarp mokyklų, patalpų plotu, finansais ir kitais išmatuojamais dydžiais.
Šiose savo mintyse sąmoningai vengiau plačiausiai aptarinėjamų temų: ką su kuo jungti arba prijungti, kas „didesni“ ar „mažesni“, kieno struktūra geriau ar blogiau sutvarkyta. Tai - suprantamos žmogiškos emocijos, be kurių tiesiog neįmanoma. Labiausiai čia reikia vengti skirstymo į gerus ir ne tokius gerus, į savus ir ne visai...
Deja, visoje šioje problemų lavinoje labiausiai išryškėja eilę metų besitęsianti rajono švietimo politikos formuotojų redukcija.
Pertvarkant rajono mokyklų tinklą vertėtų nepamiršti ir moksleivių buvimo mokykloje sąlygų, lemiančių ne tik fizinę, bet ir dvasinę sveikatą. Nesibijokime, kad mokykla turės vieną kitą tuštesnę patalpą. Tikiu, kad mokyklų vadovai ir bendruomenės tikrai ras sprendimus, kaip tai panaudoti kuo geresniam ugdymo procesui. Ypač didelį dėmesį vertėtų sutelkti sparčiai mažėjančių pradinukų gerovei ir saugumui, stengiantis juos mokyti kuo arčiau namų ir jiems įprastos gyvenamosios vietos.
Pradžioje aprašiau drastišką vaizdą, kurio tikiuosi neišvysti po naujųjų mokslo metų. Ar atsirastų kas paprieštarautų, kad kai į kitas patalpas persikels „Žiburio“ gimnazija, senosios, gerosios mokyklos erdvę turėtų užpildyti muzikos garsai, skambūs solistų, ansamblių balsai, susikaupimas ir kūrybinis džiaugsmas prie molbertų, šokio plastika... Kas galėtų paneigti, kad tai ne (al)chemija?
Algirdas Klimaitis
| Kitas > |
|---|
