Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Šakių skyriaus pirmininko Arvydo Pyrago kalba, pasakyta Šakių kultūros centre 2012 m. Sausio 13-osios minėjimo metu.
Prabėgo 21-eri metai nuo mūšio, kai Lietuva laimėjo karą prieš daug galingesnį, daug įžūlesnį priešą – sovietų imperiją, į kurią priverstinai buvome integruoti. Ši pergalė prilygsta Saulės ar Žalgirio kautynėms.
Gimusieji sušaudytoje nakty - šiandien jau brandūs jaunuoliai, galintys užimti ministrų, politikų, aukštų pareigūnų vietas, žinoma, kurie dar nepaliko Tėvynės.
O tąsyk Lietuva išgyveno sunkius išbandymus. Tai buvo ne kokie įvykiai, tai buvo karas tikrąja to žodžio prasme. Nelygių jėgų karas.
Galima tik įsivaizduoti, kokia kaina pasiekėme pergalę, kai vienoje fronto pusėje galinga, iki dantų apsiginklavusi kovinė armija, kitoje pusėje – maža Lietuvos valstybė, ginkluota tik daina, viltimi, begaliniu laisvės troškimu.
Jau nuo Sąjūdžio laikų Lietuvos, kaip tautos, sąmonė buvo parengta moraliai, kryptingai politizuota. Didžioji dauguma buvo ne tik neabejingi savo Tėvynės likimu, bet ir pasiryžę aukotis. Tie žmonės stovėjo prieš tankus ir niekur nesitraukė. Sausio 13-osios rytą, kai televizijos bokštas šturmu buvo užimtas, žmonių jūra plūstelėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, apsupo ją keliais gyvais žiedais.
Staiga nuo stogų žvalgai ėmė šaukti: „Tankai! Tankai!“
Šito žodžiais neišsakysi, tai reikia išgyventi.
Sausio 13-osios išvakarėse Šiaurės miestelyje buvo sutelktos didžiulės karinės pajėgos: Pskovo 234-tas parašiutininkų pulkas, 104-tas pėstininkų pulkas. Desantininkų daliniai, tariamai rekrūtams sugaudyti, „Alfa“ smogikų būriai.
Sausio 7-ąją vyriausybė neteisėtai paskelbė kainų pakėlimą, kai maisto kainos šoktelėjo tris kartus.
Sausio 8-ąją atsistatydino Ministrų kabinetas, su Rusijos kunigaikštiene Lietuvoje vadinama „Šatrija“ Kazimiera Prunskiene priešakyje.
Kainų pakėlimo žala milžiniška.
Kruvinus sausio įvykius rengę sovietinio Kremliaus strategas gavo puikią dovaną, kurią Prunskienė užtikrino viešėdama Maskvoje.
Sausio 10-ąją Michailas Gorbačiovas skelbia ultimatumą, reikalaudamas, kad būtų pripažinta SSRS konstitucija Lietuvoje.
Naktį į Sausio 13-ąją, apie 2 val., Vilnių sudrebino patrankų šūviai, sprogimai prie radijo-televizijos rūmų. Automatų papliūpos. Atsivėrė tikras pragaras.
Man teko matyti Antrojo Pasaulinio karo fronto linijas, jų susirėmimus. Bet kas vyko tuo metu Vilniuje, daug baisiau atrodė.
Greitu laiku ties puse žodžio diktorės B.Lukošiūtės radijo transliacija nutrūko.
Televizijos ekranuose dar matosi vaizdai iš Nepriklausomybės aikštės, girdėti maldos, giesmės.
Kalba Lietuvos televizijos apžvalgininkė Eglė Bučelytė:
Mieli žmonės! Pati paskutinioji informacija: Lietuvos radijas nutraukė informaciją. Mes dar čia, mes dar gyvi. Mes kalbėsim, kol gyvi būsim... Girdisi žingsniai... Laužia duris... televizorių ekranai užgeso. Buvo 2 val. 20 min. nakties.
Kažkas iš kariškių raportavo: „Zadanyja vypolnieno!” Tai reiškė, kad televizijos bokštas užimtas brutalia jėga.
Perversmininkų ruporas skelbė rusų ir lietuvių kalbomis, kad Aukščiausioji Taryba “nizložena”, kad valdžia perėjo į darbininkų ir valstiečių rankas.
Galima pamanyti, kad grįžome į 17-uosius metus. Betrūko tik “Auroros” šūvio. Kuri taip ir neiššovė.
Tąkart mūšį tariamai pralaimėjome, bet karą laimėjome. Ne ilgai perversmininkai triumfavo pergale. Greitai viskas stojo į savo vietas. Žinoma, tam padėjo pučas Maskvoje.
Minutes, valandos, dienos, praleistos drauge po rūškanu žiemos dangumi ar pučiant žvarbiam sausio vėjui, žmonėms padėjo pajusti save, suprasti vienybės jėgą. Vilniaus laužai amžiams paliks istorijos puslapiuose, kaip ir tie 14 gynėjų, žuvusių mūšio lauke už Tėvynės laisvę, už tautos ateitį.
Keletą posmelių ir aš skiriu didvyriškam Vilniui, nepalaužiamai Lietuvai, neužbaigtai dainai:
Vilniui
Vilniaus bokštai senieji. Kalvos, kalvelės
Gynybinė siena gyva
Katedros aikštė, siauros gatvelės –
Tai mūsų širdis Lietuva.
Čia protėviai mūsų, valdovai didingi
Nuo priespaudos gynės kardais
Ne vien tik dvasia, vienybe galingi
Vadiname juos didžiavyrių vardais
O šiandien mūs ginklas – daina visagalė
Skambanti kloniuos, pakrantėm Neries
Daina piktam priešui užtvert gali kelią
Nešina šviesią dalelę vilties.
Dainoje ir žiedai išsiskleidžia,
Išjoja jaunystė raita
Neliūdėki, nepergyvenk skaudžiai,
Kad dainuoti daina nebaigta
Tad dainuoki, lietuvi, dainuok
Te skleidžias trispalvė laisva.
Tą vėliavą niekam pažemint neduok
Trispalvėj – visa Lietuva.
2012 m.
| < Atgal | Kitas > |
|---|
