Šie metai – tai laisvės gynimo ir didžių netekčių atminimo metai. Birželio 14-ąją minėjome pirmojo masinio trėmimo 70-ąsias metines. Šiandien minime paskutinio masinio trėmimo, kodiniu pavadinimu „Ruduo“, 60-ąsias metines.
1951 m. trėmimas praktiškai niekuo nesiskyrė nuo visą dešimtmetį vykusių kasmetinių masinių trėmimo akcijų: naktį apsupo, pakėlė, įsakė, susodino ir... išvežė. Vien iš Šakių rajono tais metais deportuoti 665 žmonės. 1951 m. iš Lietuvos ištremti 21 tūkst. 177 žmonės, dar 12 tūkst. 763 žmonės buvo išvežti į Gulago lagerius. O kiek jų negrįžo? Kiek jų amžinai tremčiai priglaudė šalta Sibiro žemė?
Aš tuo metu buvau visai dar vaikėzas, vidurinysis 11 vaikų šeimoje. Prisimenu, kai visi jau krovėsi mantą nežinodami ką pasiimti, aš, sugriebęs kuprinę, ruošiausi į mokyklą. O Dieve! Vaikiškas protas. Nesuvokiau, kad mus veža į „akademiją“. Didžiąją gyvenimo akademiją. Taigi, šiandien prieš jus – vienas iš daugelio žilagalvių gyvenimo akademikų, kokiais Lietuva dar tikrai turtinga.
Vyresnieji mano broliai nakvojo kaimynystėje, negyvenamoje jau ištremtų kaimynų sodyboje. Tėvai nenorėjo skaidyti šeimos, tad konvojaus lydimas tėvas parvedė vyresniuosius. Taip visa šeima ir iškeliavome. Tuo metu du broliai jau kalėjo už pasipriešinimą sovietiniams okupantams.
Maršrutas aiškus: Mauručių geležinkelio stotis. Ilgas, nuobodus vagonų perstumdymas. Skaudžios, metalinės atatrankos dar ir šiandien kartojasi kūjo-priekalo skambesiu.
Ešelonas suformuotas. Pajudėjo. Nežmoniška, ilga kelionė iki Tomsko. Tomske perkeliami į garlaivį ir – žemyn Obe. Po sėkmingų prekybų vergais Obės pakrantėse, pasiekėme galutinį tašką Aleksandrovskoje. Buvo likusios penkios šeimos, kurių niekas nepirko. Šiose šeimose praktiškai nebuvo darbingų žmonių: vaikai, invalidai, seneliai. Štai čia ir reikėjo realaus akademinio įžvalgumo kaip išgyventi.
Po 1951 m. Kremliaus komunistinė nomenklatūra nusiramino, galvodama, kad lietuvių tauta negrįžtamai palaužta, amžiams deideologizuota, neturinti pasipriešinimo ar nepaklusnumo svertų. Vis dėl to, 1953 m., Stalino mirties metais, iš Lietuvos dar buvo ištremta 100 žmonių.
Tačiau nomenklatūra klydo. Tauta nepriklausomos Lietuvos siekį brandino ilgus metus.
Prabėgo 60 metų. O jų visokių būta: šaltų ir alkanų, beviltiškų ir viltingų, pasiaukojančių ir pergalingų.
Šiandien linkiu, kad visi žilagalviai akademikai dar ilgai ilgai galėtų savo išgyvenimus, patirtį perdavinėti jaunesnėms kartoms.
O tą 1951-ųjų spalio 2-osios naktį buvo taip:
Degė ruduo. Virkavo sodai
Rytinių vėjų užgauti.
Žmonės neramūs, lyg paukščiai atrodė
Iš savo lizdų išguiti.
Žmonės sutrikę ir pasimetę
Ne giedorių gaidžių pašaukti
Kareiviškų batų ir automatų
Iš lovų nakty pakelti.
Įsakymas trumpas ir aiškus:
„Sobiraities!” Kur, kodėl ir už ką?
- Neklausinėti! Vykdyt ir taškas,
Jums laiko užteks „polčiasą“.
Pusė valandos. Ir sudie tėviškėle.
Gal primins tave sodžiaus akmuo?
Tik vaidensis pasąmonėj vėlei
Gailiai kaukiantis pririštas šuo.
Neliūdėki, mes irgi bedaliai
Sukaupkim kantrybės, jėgų.
Laisvai ir ryžtingai, kol galim,
Palokim drauge ant stribų.
Degė ruduo. Virkavo sodai
Rytinių vėjų užgauti.
Žmonės nežmoniškai atrodė
Tamsiuos vagonuos sugrūsti.
A.Pyragas
2011 m. spalis
| < Atgal | Kitas > |
|---|
